Neptūnas – romėnų mitologijoje – jūrų, lietaus ir vandenų dievas. Vienas seniausių romėnų dievų. Neptūną ypač garbino jūreiviai ir keliaujantys jūra.
Gužė – lietuvių mitologijoje minima keliautojų dievybė. Ji globojanti keliaujančius žmones ir užtikrinanti jų saugumą bei sėkmę kelyje. Gužė buvo tokia dievybė, kurios pagalbos prašėsi keliautojai, ypač ilguose ir sudėtinguose keliuose.
Giraitis senovės lietuvių mitologijoje – giraitės dievas.
Senovėje žmonės rinkdavosi šventose vietose kuriose buvo atliekami ritualai ir apeigos Giraičiui garbinti. Tai dvasinės reikšmės vietos, kur žmonės galėjo bendrauti su gamta, atnešti dovanų ir prašyti miško dievybės pagalbos bei globos.
Karorius – senovės lietuvių mitologijoje minimas arklių ir karo dievas. Jis turėjęs ypatingą reikšmę senovės lietuvių karyboje. Jam buvo aukojamos stiprios vištos ir gaidžiai, tikintis stiprių žirgų, o meldžiantis dėl taikos – buvo atliekami specifiniai ritualai, siekiant sutramdyti karo jėgas. Karoriaus figūra, rodo, jo, kaip stipraus ir galingo dievo, valdžiusio tiek karo, tiek taikos laikotarpius, svarbą.
Hadas – Graikų mitologijos dievas, požemio pasaulio valdovas. Jo veikėjas yra aprašomas kaip „nuožmus ir nepermaldaujamas“. Hado juodas karo vežimas, traukiamas juodų kaip anglis arklių, visada darė bauginantį įspūdį. Kai graikai melsdavosi Hadui, jie daužydavo žemę rankomis, tam kad jis tikrai juos išgirstų.
Magyla – senovės lietuvių mitologijoje laikoma mirties deive.Ji buvo Giltinės tarnaitė. Magyla, kaip mitinė figūra, simbolizuoja grėsmingas ir neišvengiamas jėgas.Pagal įvairius šaltinius, Magylos reikšmė gali būti interpretuojama įvairiai. Jonas Brodovskis ją apibūdina kaip furiją – grėsmingą būtybę.
Bardaitis – senovės prūsų jūreivystės dievas, jūreivių, žvejų, laivų globėjas. Jam būdavo aukojamos žuvys.
Indraja – lietuvių mitologijoje – mitinė būtybė, vandenų laumė, vandens kerėtoja, ragana. Ji buvo laikoma Perkūno žmona, bet po nepavykusios santuokos ji tapusi žvaigžde (planeta).
Laumė – viena seniausių lietuvių dangaus ir žemės deivių. Ji bendraudavo su dangaus dievais, ypač su aukščiausiuoju dievu Praamžiumi, bei dievu Perkūnu. Didžioji Laumė buvusi stebuklingo grožio deivė, kuri gyvenusi debesyse, sėdėjusi mitologiniame dangaus centre. Ten po laumės akmeniu esantis ir gyvybės vanduo.
Medeina – lietuvių miško deivė. MIškų, sengirių ir laukinių žvėrių globėja. Manoma, kad kasmet pirmasis sumedžiotas gyvūnas buvo aukojamas Medeinai. Pasak metraščių, po sėkmingos medžioklės karalius Mindaugas jai aukodavo kurį nors sumedžiotą žvėrį.Būdama miškų deivė, Medeina įkūnija laukinius ir nesuvaldomus gamtos aspektus. Manoma, kad ji geba keisti pavidalą į įvairius gyvūnus, pavyzdžiui, elnią ar vilką, todėl gali lengvai judėti miškuose. Medeina laikoma gyvūnų globėja ir ypač siejama su medžiojamaisiais gyvūnais, tokiais kaip elniai, šernai ir lokiai.
Brėkšta- lietuvių mitologijoje – ankstyvo ryto aušros ir sutemų deivė.
Ji globojo nakties laiką nuo saulės laidos iki patekėjimo.
Pagal T. Narbutą deivė valdė sapnus, kuriais pasinaudodama žmones įspėdavo apie būsimus įvykius.
